Kokia ilga ši širdžių ir meilės laiškų diena... Neišgėriau nė taurės šampano, bet suvalgiau tikrai nemažai šokoladinių širdučių. Nors bučinių per daug ir neišdalinau, nesijaučiu kažką praradusi. Juokiausi, kad šiemet - paskutiniai metai, kai galiu sulaukt slapto Valentino laiškučio, su Meilės prisipažinimu. Ir tikrai - gavau. "Anonimas Matas". Už Meilę, Mano... Aš neturiu žodžio, skirto šiam žmogui apibūdinti. Nuodėmklausį?... Ar toks tiktų? Mes daugiau, nei draugai, bet mažiau, nei mylimieji ir nors neturim paslapčių viens nuo kito, bendrų paslapčių nuo kitų žmonių - taip pat neturim.
Kol dar Man neprasidėjo neurozė, kol galutinai nenukvėšau nuo minties, kad šiandien vieninteliai Mane mylintys vyrai yra gėjai ir broliai (ir dar tėtis!), kol neatėjo tas niūrus metas, kurio šiandien laukė visi įsimylėjėliai (na, žinot, tas, kai galų gale galit nusimest drabužius), einu suvalgyt kokį sausainuką su riešutų sviestu, o gal net ir kokį pusiau rimtą patiekalą sukapot. Kas belieka vienišai širdžiai? Tik mėgautis maistu.
IR DAR! Kaip Aš nekenčiuuuu vieno tokio dalykėlio. LAUKIMO.
Nelabai įsimylėjusi
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą