Kiekvienas turim savų svaiginimosi būdų, vieni mūsų propaguoja kone visus įmanomus, kiti mėgaujasi itin nepopuliariais, tik jiems vieniems suvokiamais. Mūsų priklausomybių diapazonas svyruoja nuo pačių nekalčiausių, tokių kaip šokoladas, iki pačių nuodėmingiausių, liguisčiausių, itin smerkiamų (tačiau negalėčiau pasakyt, kad smerktinų), tokių kaip žudymo manija, nekrofilija ir pan.
Visus liguistai priklausomus, visus liguistai besisvaiginančius savotiškai suprantu. Nevisus pateisinu ir, toli gražu, ne visus norėčiau asmeniškai pakalbinti, tačiau visus vienodai užjaučiu.
Žinau, ką reiškia abstinencijos priepuoliai, žinau, ką reiškia tuštuma, kurios, atrodo, nieks nepajėgus užpildyti. Galbūt dėl to tiek daug artimų Sau dalykų randu vampyriškoje literatūroje, kine, mene. Tas nepakeliamas, nežemiškas ir nenumalšinamas troškulys Man atrodo toks artimas, toks pažįstamas, taip arti esantis, kai susimąstau apie kartkartėmis aplankančias vidines būsenas, asmenines tragedijas, sielos dramas.
Jaučiuosi morališkai išsekusi nuo paviršutiniškumo.
Socialinės šypsenos ir šabloniškos frazės daro būtį lengvesne, bet taip tik esi priversta tamsiausiuose Savo esybės požemiuose įkalinti slogulius, skausmus, kančias, baisiausius išgyvenimus. Deja, tie požemiai nėra beribiai - kartais jie iškyla dienos švieson. Su trenksmu!
Ir tada, ak kaip netikėta!!! - ir didžiausi party animals praranda norą šėlti, didžiausi pozityvumo puoselėtojai praranda Gyvenimo džiaugsmą, iš pažiūros linksmiausių, žmonių akyse užgęsta laimės kibirkštys.
Pavydžiu negalvojantiems, pavydžiu neanalizuojantiems, pavydžiu per daug į galvą neimantiems, pavydžiu nejaučiantiems aplink tvyrančių įtampų, dramų pasekmių. Pavydžiu nerūpestingiems ir pavydžiu naiviems.
Ar dar kadanors bus, kaip buvę?
Ne, nes jau niekad nebebūsi jaunesnis, nei esi šią akimirką.
Norėčiau to niekad nebūt perskaičius.
Bitchy Blue.
O, kad Jūs žinotumėt, kaip Žiema ir baltas, purus sniegutis pažadins Pasaulį iš šito rudeninio mėšlo.!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą