Ar tai gripas kaltas, ar tiesiog Ruduo. Grimstu gilyn. Ir mėgaujuosi tuo.
Ta Melancholija, anksčiau nei anksti prasidedantys vakarai, lėta muzika, blausi šviesa, garuojanti arbata, medaus kvapas. Nė kiek neslegia, bet tik dėl to, kad neprotauju. Kaifuoju nuo savo pačios sukurto absurdo. Neperžengiama netvarka - knygos ir nešvarios nosinės visur, kur tik beįmanoma jas įsivaizduot, išmėtyti diskai ir laidai, popierius ir rašikliai.
Gyvenu savo perdėm bohemiškam urve ir jau pamažu imu suvokt, kad riba tarp blogai, bet gera ir blogai ir bloga tuoj bus negrįštamai peržengta.
Mano mažulė pyksta ant mėgstamiausio Mano namų baldo. Rožinio šviestuvo, tokio princesiškai švelnios spalvos su pasakiškais auksiniais kutais. Taip primena vaikystę. Ypač tos raudonos lūpų dažų juostos ant apvalaus gaubto - Aš pati jas palikau, kai prieš miegą Mama paliko įjungtą naktinę lemputę ir kamparys buvo prisipildęs tos Šventos Rožinės Ramybės... Dabarties ir Praeities sankirtos nevisad būna tokios, apie kokias svajoji... Būtent taip šiuo metu ir yra.
Aš paskendau šitoj dainoj.
Ir vėl iš naujo gyvenu Savo pačios susikurtoj vergovėj.
Bitchy Blue. For All Eternity.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą